Filme kažkas eina, juda, bėga, lekia, šoka, sukasi, gimsta, miršta. Vėl eina, bėga, lekia, šoka, sukasi. Kažkam skuta barzdą, kažkam vynioja žaizdą. Kažkam skauda, kažkam gera. Kartais sulėtėjama, kartais pagreitėjama, niekada nesustojama. Viskas tikra ir nesuvaidinta.
Filmas neturi istorijos, filme nėra personažų. Tai vaizdinis eksperimentas, kitu kampu parodytų intensyviai besikeičiančių įvairiausių gyvenimiškų vaizdų montažas. Dauguma kino kritikų pripažįsta šį filmą esant vienu geriausių dokumentinių filmų.
„Žmogus su kino kamera“ žiūrisi smagiai ir greitai. Didžiąją filmo dalį žiūrėjau su didele nuostaba, plačia šypsena ir vos ne ilgesingo džiaugsmo ašaromis akyse. Tikėjausi rimto ir lėto slogią tarpukario dvasią nešančio filmo, o gavau intensyvų, pozityvų, įkvepiantį, išmokantį stebėti ir pamatyti, vizualinį nuotykį.
Beje, įdomi situacija su filmo muzika: filmas turi keletą skirtingų garso takelių. Mano įspūdžiai gauti žiūrint filmą su kompozitoriaus Michael Nyman muzika. Šio kompozitoriaus garso takelis toks gyvas, kad keli jo fragmentai net porą dienų mano galvoje skambėjo.
